Per tūkstantmečius keliaujantis žmogus, jau senų senovėje, įkėlęs koją į kitas gentis, atnešdavo jų valdovams dovanų – draugiškų ketinimų įrodymą. Dovanojimo ritualas buvo labai svarbus jau senovėsGraikijoje. Ten gimė gimtadieniodovanos tradicija. Tikėta, kad įteikdamas dovaną kitam, gali perduoti savosios galios, jog apdovanotasis būtų stipresnis ir jam būtų lengviau išgyventi šiame pasaulyje. Senovės graikams bei romėnams dovanojimas buvo kilmingųjų privilegija, pavyzdžiui, anot Homero, garbus svečias galėjęs išsinešti ir brangią taurę, iš kurios gėrė to meto žymiose puotose. Ypač brangios dovanos buvo teikiamos sutvirtinant ir prekybinius ryšius, kas sėkmingai išliko bei įsitvirtino ir XXI a. Senovės Romoje, Kalėdos dar nebuvo švenčiamos ir romėnai švęsdavo metų bei derliaus pabaigą, o dovanodavo vieni kitiems medžio šakeles ir vaisius iš savo sodo.
Vėliau germanų tautų vaikai per žiemos saulėgrąžą savo trobelėse prie kamino palikdavo batus, pilnus morkų, šiaudų arba cukraus. Kam? Tam, kad vyriausiasis dievas Odinas, medžiojantis drauge su kitais dievais galėtų pašerti iš jų savo skraidantį žirgą Sleipnirą.
Pirmosios kalėdinės dovanos istoriją žinome daugelis, kai gimus Jėzui, jo pasveikinti atėjo Trys Karaliai, atnešę miros, smilkalų ir aukso dovanų.
Ėmus švęsti Kalėdas, Šveicarijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose dievas Odinas pavirto į šv. Nikolą (krikščionių vyskupą, gyvenusį IV a.), kuris už šiaudų prikimštus batus vaikams palikdavo saldainių ir dovanėlių. Šį paprotį kartu su savimi į Naująjį Pasaulį - Ameriką - parsivežę olandų emigrantai batų dėliojimą pakeitė kojinių kabinimu prie židinio.
Beje, viduramžiais didikų vaikai iš šv. Nikolo laukdavo ne saldainių. Europoje laukiamiausios ir populiariausios dovanos buvo gyvas dramblys - tiesiai iš Indijos arba Afrikos.
Grįžkime į Ameriką. Olandų naujakurių vaikai šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, kuris pamažu tapo Santa Klausu (Santa Claus) - barzdotu seneliu, jodinėjančiu stogais ant balto žirgo. Jo pagalbininkai nusileidžia kaminais į namus ir palieka dovanų. Dovanos, tiesa, būdavo labai paprastos: pyragėliai, vaisiai, riešutai ar rankų darbo lėlytės.
Psichologai ir sociologai vieningai sutaria, kad nebūna nesavanaudiško dovanojimo. Dovana išreiškia emocinę priklausomybę, stabilizuoja santykius. Tai, ką išrenkame kitam, daug pasako apie mūsų santykį. Ir – atkreipkite dėmesį - apie mus pačius. Dovana parodo, kaip mes matome gavėją. Sakoma, kad, remiantis vyrų ir moterų psichologijos skirtumais, jie pasireiškia ir šioje srityje. Moterys paprastai dovanas rinks ilgiau, apgalvos. Ir joms pačioms labiau tinka ir patinka tokios dovanos, kurios pabrėžia bendrumo jausmą su dovanotoju. Vyrams labiau tinka dovanos, susijusios su jų mėgiama laisvalaikio veikla, hobiu. Ir dovanas jie dažnai pirks spontaniškai, įkvėpimo pagauti.
Iš tikrųjų nesvarbu, kokio dydžio ir kiek kainuoja mūsų dovana. Dovanodami parodome, kad galvojame apie kitus. Dovana yra dėmesys, meilė ir rūpestis mums artimais žmonėmis. Ji - nesupakuojama.
Parašykite atsiliepimą Cancel Reply